Kelionė į Kernavę.
Atykę į Kernavę – pagoniškosios Lietuvos sostinę, dar vadinamą Lietuvos Troja, aplankėme didelę ekspoziciją po atviru dangumi (194,4 ha). Kernavės piliakalnių kompleksas yra pripažintas ne tik gražiausiu Lietuvos piliakalniu, bet ir nuo 2004 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kompleksą sudaro daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų: piliakalnis – Aukuro kalnas, du priešpiliai – Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnas, papilys – Įgulos kalnas, (piliakalniams vardai sugalvoti XIX a.), apie 0,4 km į pietryčius nuo jų esantis Kriveikiškio piliakalnis, taip pat Kernavės kapinynas, Kernavės pilkapynas ir Kernavės gyvenvietės.Vaizdingoje Neries pakrantėje įsikūrę piliakalniai mena ne tik pagonybės laikus, bet ir baltiškąją kultūrą, gyvavusią daugiau nei 10 tūkstančių metų. Įkopėme į visus 5 piliakalnius. Užkopę išvydome visą pajautos slėnį, Neries atkarpą bei nuostabią panoramą.
Papėdėje klausėme legendų ir sakmių apie Kernavę. Sužinoję, kad dideli lobiai esti po žeme, kūrėme planus kaip tuos turtus išvaduoti ir pralobti. Svajojome ką su tais turtais veiksime. Pasiekę Kernavės senojo miesto vietą, apžiūrėjome senovines trobas.
Pasivaikščioję po Kernavės archeologinę vietovę ir ją pažinę, dalijomės įspūdžiais susėdę prie nuostabaus grožio Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios. Atsigaivinę ir paskanavę ledų, keliavome link Baltojo kalno. Ten įrengtoje poilsiavietėje, patrauklioje atokvėpio vietoje, papietavome. Paskui keliavome Baltojo kalno taku, kuris vingiuoja vaizdingu šilu. Takas prasideda ant Baltojo kalno, kur įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Neries vingį ir miškus kitapus upės. Įsiklausę kaip siūruoja medžiai, įsivaizdavome, kad girios krūpčioja, slaptingumu, trinksi kalnas, lyg raiteliai joja. Tačiau miškas negūdus, negąsdina. Smagu, kad take gan tankiai sustatyti mediniai suoleliai ir išdrožtos miško gyvūnų skulptūros bei galvosūkiai, kad būtų apie ką pagalvoti. Ar žinojote į kokį klausimą neatsakome; „Taip”? Koks medis Lietuvoje žydi pastoviausiai? O gal atspėsite koks augalas žydi tik pusdienį? Sužinoję atsakymus, patraukėme toliau. Įsikūrę gražioje pievoje žiūrėjome pačių stovyklautojų sukurtą spektaklį „Karaliai ir karalienės”. Nuostabi aplinka persmelkta istorijos skatina kurti, įsivaizduoti senovinius laikus.
Išbraidėme rasotus žolynus piliakalnio šlaituose, kopėme ir vos nesiekėme vaiskiame danguje plaukiančių debesėlių, pajautėme gamtos didybę ir darną giedant paukščių chorui. Senoji istorija atgijo!
Legendos apie Kernavę
Legenda pasakoja buvo senovėje toks kunigaikštis Kunas, kuris turėjo du sūnus Kernių ir Gimbutą. Beviešpataudamas žemaičių žemėje kunigaikštis ėmė stiprėti, užiminėti gretimas žemes ir pereidinėti į Užunerio kraštą. Ir atrado jis čia labai gražią vietą, kur jam labai patiko. Įkurdino jis čia savo sūnų Kernių ir davė tam miestui Kernavės vardą. Tais laikais, kai Kernius viešpatavo senojoje sostinėje, jo žmonės įsikūrė už Neries. Jie grodavo tokiais vamzdžiais kaip triūbos. Kernius krantą vadino lotyniškai litus, o vamzdžius, kuriais žmonės grojo duba. Sujungęs litus ir duba, jis žmones ir visą kraštą ėmė vadinti Litusbanija. O paprasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir sakė tiesiog Lietuva. Nuo to laiko valstybė ir ėmė vadintis Lietuva.
Seni žmonės pasakoja, kad Kernavės kalnuose stūkso užburta pilis. Iš tos pilies eina požeminiai tuneliai. Kernavės tunelio pradžioje yra geležiniai vartai, Trakų gale sidarbriniai, o Vilniaus gale auksiniai. Sakoma, kad ties visais tunelio vartais vežikai stovi. Kokio metalo vartai, tai tokio metalo yra ir vežikai. Ir kai ateis pasaulio pabaiga, tai tada kalnai su kalnais susieis. Iš tų trijų Kernavės kalnų iškils vežikai su vežimais. Ir tada žmonės anuos pamatys. O dabar jie yra užrakinti tuneliuose. Bet jeigu kas juos dabar išvaduotų, tai visą jų turtą turėt
