Kovo 6 d. mokyklos jaunieji žurnalistai (vadovė Vita Zakienė) lankėsi Senjorų dienos centre „Atgaiva“ ir susitiko su senjorėmis, kurios pasidalino prisiminimais apie visai Lietuvai svarbius įvykius.     1940 m. prasidėjusi Sovietų sąjungos okupacija sunaikino nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prasidėjo baisieji trėmimai. Apie savo šeimos tremtį į Sibirą papasakojo ponia Angelė. Jos mama su penkiais vaikais, spėjusi pasiimti tik lašinių paltį, duonos kepalą ir siuvimo mašinos galvutę gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta į Irkutsko rajoną. Mama dienomis dirbo fermoje, naktimis – siuvo. Vaikai ganė karves. Miltus malti nešė net už 24 kilometrų. O vaikai iš miltų darydavo bandeles – blynus ir kepdavo ant krosnelės viršaus. Vasarą vaikai uogaudavo basi, nors miške daug gyvačių. „Kai grįžome niekas netikėjo, kad tokia didelė šeima gali sugrįžti į Lietuvą,“ – baigė pasakojimą ponia Angelė.

Gyvenimas tarybų Lietuvoje nebuvo paprastas – žmonės buvo nuolat sekami saugumo darbuotojų. Ponia Laima papasakojo, kaip jauna būdama vasario 16-ąją ėjo į Rasų kapines uždegti žvakučių ant J. Basanavičiaus kapo, o kapinėse – daugybė saugumo darbuotojų. Teko sprukti, nes už tokią veiklą galėjo būti pašalinta iš universiteto. Prasidėjus pertvarkos metams Vilniuje vyko mitingai prie A. Mickevičiaus paminklo, prie Katedros. Tai buvo pirmosios užuominos apie laisvą Lietuvą. Didžiausias laisvės proveržis buvo 1989 metais įvykęs Baltijos kelias, kuriame sustojo 2 milijonai žmonių. „Žmonių minios, skrenda lėktuvas virš žmonių, byra gėlės. Žmonės susiėmė už rankų, iškėlė jas į viršų ir toks energijos pliūpsnis nutekėjo per visus žmones. Tokį išgyvenimą mums teko patirti vieną kartą gyvenime“ – džiaugėsi tų metų lietuvių darna senjorės. 1991 m. sausio 13 -osios įspūdžiais pasidalino ponia Laima: „Žmonės meldžiasi suklaupę ant kelių aplink Parlamentą, tuneliu žlega tankai. Ir galvoju, kad nesikelsiu, tegu važiuoja tankai per mus…“ .

„Tikėkim, kad  Lietuvai nebeteks patirti tokių sukrėtimų, kad ateities kartos sugebės išsaugoti laisvą nepriklausomą Lietuvą“ – tokiu palinkėjimu baigė susitikimą senjorės. Tarytum pažadas saugoti tai, ką  iškovojo senoliai, buvo drauge sugiedotas Lietuvos himnas.

Ačiū už gražų, šiltą ir jaudinantį susitikimą, mielos senjorės.